Žymų Archyvai: Pugliese 2001

Ekologinių ūkių plėtra Lietuvoje 1993-2010 15

Ekologinių ūkių plėtra Lietuvoje 1993-2010 15

Pratęsėme ir užbaigėme apie ekologiškų ūkių Lietuvoje plėtrą bei tam tikrus veiksmus, kurie užtikrina ekologiškumą ir sėkmę.

Darbo jėgos poreikis tradicinio ūkio pertvarkymo į ekologinį ūkį metu padidėja 10-25 proc. Šis padidėjimas siejamas su alternatyvių technologijų, procesų ar veiklų, reikalaujančių daugiau rankų darbo, įgyvendinimu. Pavyzdžiui, reikia ravėti piktžoles, kol bus įsigyta naujos technikos, pertvarkomi pastatai, pradedama prekyba ūkyje ir t.t.
Tradicinio ūkio pertvarkymo į ekologinį kaštai yra labai įvairūs, priklausomai nuo individualių aplinkybių ir jų kombinacijų:
• produkcijos sumažėjimas dėl pokyčių ūkininkavimo praktikoje ir padarytų klaidų;
• naujos investicijos į žemę, techniką, gyvulininkystę, pastatus, gyvulių šėrimą, mėšlo laikymo sistemą ir kitą infrastruktūrą;
• tiesioginės išlaidos informacijai ir patirčiai kaupti siejamos su literatūra, mokymo kursais, konsultavimu, seminarais, konferencijomis ir t.t. bei netiesioginėmis išlaidomis: papildoma darbo jėga, kai ūkininkas dalyvauja seminaruose, kursuose ir pan., derliaus nuostoliais, patiriamais bandant naują techniką ir kt.;
• įvairių kaštų sumažėjimas, atsisakius pesticidų, mineralinių trąšų ir perkamų koncentruotų pašarų; jų padidėjimas dėl daugiamečių žalienų persėjimo, žaliosios trąšos įvedimo ir kitų derlingumą didinančių priemonių naudojimo;
• fiksuotų kaštų padidėjimas, padidėjus darbo jėgos poreikiui, pertvarkymo metu įsigytos technikos ir kitų priemonių nusidėvėjimas ir atsirandantys sertifikavimo kaštai;
• pertvarkymo laikotarpiu negaunama didesnė kaina už pagamintą produkciją;
• teisės įgijimas gauti subsidijas. (Perėjimas į …, 2011)
Patikrinta informacija, pertvarkymo planavimas ir rinkodara leidžia sumažinti jo kaštus ir padidinti investicijų grąžą. Padel (1990), atlikusi tyrimą, akcentuoja, kad ekonominiu aspektu ekologinė žemdirbystė, sumažindama kaštus ir pasikeitus kainoms, gali tapti alternatyva tradiciniam ūkininkavimui. Vidinis ūkio pertvarkymas ir pirminė produktų realizacija leidžia racionaliai naudoti darbo jėgą ir padidinti ūkio grynąsias pajamas ir pelną. Tačiau autorė pastebi, kad ir tarp atskirų ekologinės gamybos ūkių ekonominiu požiūriu yra skirtumų, sąlygotų ūkio dydžio, jo vietos, pasėlių struktūros ir ūkininko turimų žinių. Taigi mokslininkų yra ištirta, kad jeigu visos netiesioginės išlaidos aplinkosaugai ir žmogaus sveikatai būtų įskaitytos į gamybos kaštus, tuomet subalansuoti ūkiai tikrai būtų pelningesni ir naudingesni visuomenei.
Pertvarkymo planavimas, padedant ekologinio žemės ūkio konsultantui, gali padėti ūkininkui identifikuoti potencialias problemas, t.y. esamos ūkininkavimo sistemos ir jos valdymo įvertinimas, kaip svarbus pertvarkymo planavimo elementas, kuris leidžia nustatyti žmogiškųjų ir kitų resursų ribotumą, galintį išryškėti pertvarkymo metu; ekologinio ūkio vizijos formavimas ir vertinimas konkrečiame ūkyje bei veiklos strategijos sudarymas pereinant nuo esamos situacijos iki tikslo – ekologinio ūkio, apimant ir paties pertvarkymo planavimo strategijos sukūrimą.

14 dalis.

16 dalis.

Penkiolikta dalis paskelbta: 2015-04-16

Taip pat skaitykite:

Ekologinių ūkių plėtra Lietuvoje 1993-2010 14

Ekologinių ūkių plėtra Lietuvoje 1993-2010 14

Ekologiško ūkio plėtrai ar paprasto pertvarkymui reikalingi veiksmai perteikiami ir keturioliktoje mokslinio darbo dalyje.

Draudžiama naudoti sintetinius herbicidus, fungicidus, insekticidus ir kitus pesticidus, taip pat sintetinius augimo reguliatorius bei sintetinius dažus, genetiškai modifikuotus organizmus ar iš jų pagamintus produktus. Jei iškyla tiesioginė grėsmė žemės ūkio augalams, leidžiama naudoti Ekologinio žemės ūkio taisyklių prieduose išvardytas augalų apsaugos priemones. (2004 m. balandžio 29 d. LR žemės ūkio ministro įsakymu Kr. 3D-253 patvirtintos Ekologinio žemės ūkio taisyklės, nustatančios tiesioginį ES Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2092/91 taikymą ūkio subjektams, auginantiems ir tvarkantiems ekologišką žemės ūkio produkciją.) Sertifikacijos įstaiga „Ekoagros“, parengė leidinį „Reikalavimai ekologiškų žemės ūkio ir maisto produktų gamybai ir tvarkymui“, kuriame pateikiamas ES Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2092/91, Ekologinio žemės ūkio taisyklių ir IFOAM Normų reikalavimų sąvadas. Leidinys gali būti naudingas visiems, besiverčiantiems ekologine žemės ūkio ir maisto produktų gamyba, bei padės surasti atsakymus sudėtinguose įstatymų, reglamentų ir taisyklių labirintuose (Žekonienė ir kt., 2005).
Gerai sutvarkytame ekologiniame ūkyje ligų ir kenkėjų problema nėra pati pagrindinė. Taip yra todėl, kad sveiki, gerai prižiūrimi augalai nėra linkę sirgti, o kenkėjų padaroma žala nėra ryški (Karklelienė, 2004). Gamtoje ligos ir kenkėjai vaidina labai svarbų vaidmenį: jie sunaikina silpnus augalus, sudarydami sąlygas plisti atsparioms ir stiprioms rūšims, tuo prisidėdami prie natūralios atrankos procesų. Ligų ir kenkėjų balansas yra palaikomas kitų, naudingų organizmų. Natūralioje aplinkoje kiekviena gyvūnų ir augalų rūšis turi savo priešų, kurie kontroliuoja biologinę pusiausvyrą. Sutvarkytuose laukuose taip pat vyrauja biologinė pusiausvyra: kenkėjai ir ligos puola tik nuskurdusius augalus, iš kurių maža naudos, kenkėjus puola natūralūs parazitai ir kontroliuoja jų gausą, paukščiai lesa vabzdžius ir piktžolių sėklas ir t.t.

13 dalis.

15 dalis.

Keturiolikta dalimi pasiūlėme susipažinti: 2015-04-16

Taip pat skaitykite:

Ekologinių ūkių plėtra Lietuvoje 1993-2010 13

Ekologinių ūkių plėtra Lietuvoje 1993-2010 13

Trylikta dalis perteikia informaciją, kuri skatina emocijas, jog ūkininkauti ekologiškame ūkyje turėtų būti ženkliai smagiau, nei drabstyti chemiją.

Kartu su derliumi iš dirvožemio išnešami dideli maisto medžiagų kiekiai, kurių praradimą reikia kompensuoti, nes kitaip nualinamas dirvožemis (Pekarskas, 2006).
Svarbiausios trąšos ekologiniame ūkyje – mėšlas, tai pasaulyje seniausiai ir daugiausia augalams tręšti naudojama organinė trąša. Lietuvos sąlygomis visų tipų dirvožemiuose mėšlu patręšti augalai išaugina gausesnį derlių, nes su juo gauna visų augimui ir vystymuisi reikalingų maisto medžiagų. Vienoje tonoje mėšlo yra maždaug 4,5-5,0 kg azoto, 2,5-3,0 kg fosforo ir ~ 6,0 kg kalio. Augalai daugiausia gauna makroelementų: azoto, fosforo, kalio. Organinių trąšų poveikis juntamas iki penkerių metų. Pirmais metais augalai iš mėšlo paima 15-30% azoto, 20-30% fosforo ir ~ 60% kalio. Antrais ir trečiais metais azoto augalai sunaudoja kiek daugiau, mažiau fosforo ir kalio. Per visą mėšlo veikimo laikotarpį augalai iš mėšlo paima apie 50-60% jame esančio azoto, iki 50% fosforo ir iki 80% kalio. Be pagrindinių maisto medžiagų, iš mėšlo augalai įsisavina kalcio, magnio, geležies, sieros bei kitų elementų, kurie buvo ankščiau augusių ir kraikui panaudotų ar gyvulių suvirškintų ir neįsavintų augalų sudėtyje.
Kenkėjų, ligų ir piktžolių kontrolė ekologinės gamybos ūkyje atliekama:
• parenkant tinkamas augalų rūšis ir veisles;
• taikant tinkamą sėjomainą ir agrotechnines priemones;
• saugant ir prižiūrint natūralius kenkėjų priešus (įrengiant paukščiams peryklas, tinkamai prižiūrint pagriovius, kelkraščius, nesausinant visų ūkio pelkučių, želdinant aplinką gyvatvorėmis ir kt.);
• vartojant ištraukas ar nuovirus, pagamintus iš pesticidinių augalų;
• auginant pesticidinių savybių turinčius augalus;
• naikinant piktžoles garais, liepsna, mechaniniu būdu.

12 dalis.

14 dalis.

Smagiausia trylikta darbo dalis paskelbta: 2015-04-16

Taip pat skaitykite:

Ekologinių ūkių plėtra Lietuvoje 1993-2010 12

Ekologinių ūkių plėtra Lietuvoje 1993-2010 12

Dvyliktoje dalyje tęsiame 10 ir 11 dalyse sukelta informacija apie paprastų ūkių pertvarkymui bei privalomus veiksmus jų plėtrai.

Tradicinio ūkio pertvarkymo į ekologinį ūkį metu gaunamas gerokai mažesnis derlius, nei tas, kurio tikėtasi įdiegus ekologinės žemdirbystės sistemą (pertvarkymo metu derlius labai sumažėja, o paskui ima didėti; žinoma, nepasiekia tradicinės žemdirbystės lygio). Taip įvyksta todėl, kad biologiniams procesams, azoto fiksacijai, sėjomainų poveikiui piktžolėms, kenkėjams ir ligoms, būtinas atsikūrimo–savireguliacijos–stabilizacijos periodas. Pertvarkymą pradedant nuo derlingumą palaikančios sėjomainos kūrimo, neigiamus pereinamojo laikotarpio efektus galima iš esmės sumažinti. Dažniausiai pertvarkant derliaus nuostoliai padidėja dėl pasitaikančių klaidų ir ekologinio ūkininkavimo patirties stokos. Pavyzdžiui, atsisakius sintetinių mineralinių azoto trąšų naudojimo, nesiimama aktyvinti biologinės azoto fiksacijos. Pertvarkymo metu patiriamus derliaus nuostolius galima sumažinti:
• kai ūkininkas turi pakankamai lengvai prieinamos informacijos ir galimybę susipažinti su ekologinio ūkininkavimo sistema prieš pradėdamas ūkio pertvarkymą;
• kai ūkis pertvarkomas iš karto, ir kiekviename lauke pradedama įgyvendinti sėjomaina pradedama nuo ankštinių augalų;
• kai pertvarkymas yra rūpestingai suplanuotas, siekiant išvengti derliaus sumažėjimo dėl rotacijos klaidų.
Ekologiniame ūkyje labai svarbu tinkamai išdėstyti augalus, palaikančius dirvožemio derlingumą ir jį alinančius (Žekonienė, 1997). Ekologinio ūkininkavimo sistema turi būti pagrįsta augalų maisto medžiagų apykaitos uždaru ciklu. Ekologinės gamybos ūkyje sukaupiama nepakankamai trąšų, tai dirvožemiui gerinti gali būti naudojamos Ekologinio žemės ūkio taisyklių priede išvardintos organinės ir mineralinės medžiagos. Mineralinės medžiagos gali būti naudojamos tik natūralios kilmės. Jų tirpumas negali būti padidintas cheminiais būdais:
• trąšų normos turi būti tiksliai apskaičiuotos, atsižvelgus į augalų ir dirvožemio savybes bei priešsėlį;
• dirvožemio rūgštingumo reakcija turėtų būti optimali sėjomainos augalams dirvoms kalkinti naudojamos natūralios kalkinės medžiagos;
• organinėms medžiagoms kompostuoti gali būti naudojami mikrobiologiniai augaliniai preparatai ir natūralios kilmės mineraliniai preparatai, išvardyti Ekologinio žemės ūkio taisyklių prieduose (Žekonienė ir kt., 2005).

11 dalis.

13 dalis.

Dar viena darbo dalis paskelbta: 2015-04-16

Taip pat skaitykite:

Ekologinių ūkių plėtra Lietuvoje 1993-2010 11

Ekologinių ūkių plėtra Lietuvoje 1993-2010 11

Vienuolikta magistrinio darbo dalis nėra nuobodi. Joje pateikiama informacija apie paprastų ūkių pertvarkymo procesus bei ypatumus.

Pertvarkymo procesas pareikalauja iš ūkininkų daugybės inovacijų:
1) nauja rinkodara – tiesioginiai kontaktai su vartotojais, tiesioginė prekyba ūkyje, naujos produkcijos kūrimas;
2) ekologinės žemdirbystės sistemos įgyvendinimas – mechaninė, terminė ir biologinė piktžolių, ligų ir kenkėjų kontrolė, žemės dirbimo sistema, ankštiniai augalai, mišiniai, tarpiniai pasėliai, įsėliai, posėliai ir t.t.;
3) nauja praktika gyvulininkystėje – natūralus veisimas, pertvarkyti tvartai, pokyčiai veterinarinėje priežiūroje (homeopatija), gyvulininkystės integravimas į bendrą ūkio sistemą;
4) mėšlo kompostavimas ir srutų aeracija;
5) iniciatyvumas versluose, pavyzdžiui, integruojant avininkystę ir t.t.;
6) papildomos darbo jėgos paieškos.
Be to, yra būtinas mokymas ir konsultavimas planuojant ūkio konversijos procesą. Ūkio pertvarkymas prasideda nuo pasikeitusio mąstymo: ūkininkas privalo būti įsitikinęs, kad nauja sistema yra pranašesnė už ankstesnę, ieškoti iškylančių problemų kūrybingų sprendimų. Iš pradžių turėtų būti aplankomi kiti ekologiniai ūkiai, dalyvaujama seminaruose ir konferencijose, diskutuojama su konsultantais ir ūkininkais, skaitoma prieinama literatūra. Informacijos rinkimo tarpsnis gali būti pratęsiamas daliniais pabandymais arba ūkis pertvarkomas visiškai. Vien tradicinių metodų atmetimas ir naujos sistemos metodų dalinis taikymas neužtikrina pageidaujamo rezultato ekologinio ūkininkavimo sistemoje. Lankstus persitvarkymo planavimas gali sėkmingai pakeisti „bandomąjį“ laikotarpį.
Ūkį pertvarkyti galima dviem būdais:
1) laipsniškas pertvarkymas daromas dalimis pertvarkant turimą žemę į ekologinę sistemą (10-20 proc. žemės ploto per metus) ir etapais įgyvendinant derlingumą palaikančią sėjomainą su ankštiniais augalais. Kapitalo investicijos ir ekonominė rizika išskaidoma per keletą metų, kol visiškai įgyvendinama reikalinga sėjomaina ar sėjomainos;
2) ūkio pertvarkymas iš karto, kai visa ūkio žemė pertvarkoma į ekologinę ūkininkavimo sistemą. Tai leidžia greičiau užbaigti pereinamąjį laikotarpį ir gauti didesnę kainą už pagaminamą produkciją, kartu tai reiškia, kad visa finansinė ir kita ūkio pertvarkymo rizika yra sukoncentruojama per trumpą laiką. Tada nespėjama įgyvendinti derlingumą palaikančios sėjomainos. Be to, pertvarkymo metu padarytos klaidos skaudžiai paveikia visą ūkį, ir atsisakymas tęsti ekologinį ūkininkavimą būna nuostolingesnis. (Ekologinis ūkininkavimas…, 2002)
Tik dėsningas ir atsakingas pertvarkymo planavimas leidžia pasirinkti priimtiniausią šio veiksmo būdą konkrečiame ūkyje.

10 dalis.

12 dalis.

Vienuolikta dalis paskelbta: 2015-04-16

Taip pat skaitykite:

Ekologinių ūkių plėtra Lietuvoje 1993-2010 10

Ekologinių ūkių plėtra Lietuvoje 1993-2010 10

Dešimtoje darbo dalyje, pereiname prie kitos iš darbo turinio dalies, kuri supažindins su paprastų ūkių pertvarkymu į ekologiškus.

1.1.1. Tradicinio žemės ūkio pertvarkymas į ekologinį žemės ūkį

Tradicinės ūkininkavimo sistemos pakeitimas ekologine sukelia keletą fizikinių, finansinių ir socialinių pokyčių. Pereinamasis laikotarpis yra kompleksinis – keičiami esminiai inovacijų ir ūkio tvarkymo sistemos rekonstrukcijos bei gamybos procesai. Pertvarkymo į ekologinę ūkininkavimo sistemą laikotarpis trunka kelerius metus. Per jį būtina:
1) pagerinti dirvožemio derlingumą į sėjomainą įtraukiant ankštinius augalus, nes juos galima sėkmingai auginti be sintetinių azoto ar didelio kiekio organinių trąšų. Ankštiniai augalai patys fiksuoja atmosferos azotą;
2) prisiderinti prie vidinių ūkio galimybių, kad gyvulininkystė būtų plėtojama atsisakant didelio kiekio perkamų koncentratų ar kitų pašarų;
3) pakeisti sistemos valdymą taip, kad augalų ir gyvulių sveikatingumas būtų palaikomas ribotomis priemonėmis, priimtinomis ekologiniams ūkiams;
4) ūkininkauti siekiant balanso ekosistemoje, rūpintis rūšių įvairove, naudinga ir aplinkai, ir žemės ūkio augalų produktyvumui.
Pertvarkyti būtinas laikas, o numatomi sunkumai pereinamuoju laikotarpiu tiesiogiai priklauso nuo ūkininkavimo sistemos intensyvumo, faktinės būklės prieš pradedant konversiją, ekonominės nišos rinkoje ir t.t. Praėjus standartuose numatytam 2 metų pereinamajam laikotarpiui, ūkiui gali būti suteiktas sertifikuoto ekologinio ūkio statusas ir leista naudoti atitinkamą ženklinimą ir už produkciją gauti didesnę kainą. Sertifikavimo komisija šį periodą gali pailginti arba sutrumpinti. Ekologinis žemės ūkis nuo kitų ūkininkavimo būdų skiriasi dar ir tuo, kad tokie ūkiai privalo laikytis Ekologinio žemės ūkio taisyklių, o jų produkcijai taikoma produkcijos kilmės sertifikacija. Tikrinamas visas žemės ūkio produktų gamybos procesas ir produkcija, taip pat medžiagos, naudojamos ir gaminamos šio proceso metu. (Ekologinis ūkininkavimas…, 2002)

9 dalis.

11 dalis.

Dešimta dalis supažindinimui patalpinta: 2015-04-15

Taip pat skaitykite:

Ekologinių ūkių plėtra Lietuvoje 1993-2010 9

Ekologinių ūkių plėtra Lietuvoje 1993-2010 9

Taigi, teks Jums susipažinti ir su devinta mokslinio darbo dalimi apie ūkių plėtrą ekologiškame sektoriuje Lietuvoje.

Nuo 2005 m. sertifikavimo įstaiga yra akredituota Nacionalinio akreditacijos biuro prie LR Aplinkos ministerijos pagal LST EN 45011:2000 standarto reikalavimus. Nuo 2008 m. įstaiga sertifikuoja išskirtinės kokybės žemės ūkio ir maisto produktus, pagal Išskirtinės kokybės žemės ūkio ir maisto produktų pripažinimo taisykles, patvirtintas Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. lapkričio 29 d. įsakymu Nr. 3D-524. 2011 m. sertifikavimo įstaiga pasirašė bendradarbiavimo sutartį su Vokietijos ekologinių ūkių asociacija „BioPark“.
Paminėtina, kad Lietuvoje yra priimta Nacionalinė darnaus vystymosi strategija (2003), kurioje žemės ūkio srityje ekologinis ūkininkavimas įvardytas kaip svarbus šiam tikslui pasiekti, o ekologinio ūkininkavimo plotų plėtra yra vienas kontroliuojamų rodiklių proceso pažangai įvertinti. Tai sudaro prielaidas įvairioms valstybės institucijoms inicijuoti priemones minėtos ekonominės veiklos skatinimui.
Ekologinė gamyba Lietuvoje reglamentuota šiais Europos Sąjungos bendrijos reglamentais ir tarptautiniais standartais:
1. Europos Sąjungos reglamentas EB Nr. 2092/91 „Dėl žemės ūkio produktų ekologiškos gamybos ir ekologiškų produktų ženklinimo“;
2. Europos Sąjungos bendrijos reglamentas EB Nr. 834/2007;
3. Europos Sąjungos bendrijos reglamentas EB Nr. 889/2008;
4. Jungtinių Amerikos Valstijų Organinio žemės ūkio aktas;
5. IFOAM pagrindiniai standartai ekologinio žemės ūkio produktams gaminti ir perdirbti;
6. FAO/WHO Ekologiškų produktų gamybos programa.
Pagal tarptautinius dokumentus ruošiami nacionaliniai kiekvienos šalies standartai, pritaikyti vietos sąlygoms.
Išnagrinėjus mokslinę literatūrą, galima teigti, kad ekologinis ūkininkavimas suvokiamas kaip sveiko ir vertingo derliaus užauginimas be sintetinių trąšų, pesticidų ir kitų techninių medžiagų, biologinės įvairovės saugojimas ir aplinkos taršos mažinimas.

8 dalis.

10 dalis.

Devinta darbo dalis paskelbta: 2015-04-15

Taip pat skaitykite:

Ekologinių ūkių plėtra Lietuvoje 1993-2010 8

Ekologinių ūkių plėtra Lietuvoje 1993-2010 8

Niekur nepabėgsite ir nuo aštuntos mokslinio darbo dalies, kuri tęsia pažintį su pirmąją darbo dalimi pagal turinį.

FAO (2002) nurodo, kad ekologinis ūkininkavimas – tai sistema, daugiau orientuota į gamybos proceso teikiamą naudą (aplinkos apsaugą bei tvarkymą, užimtumą kaimo vietovėse, sveiką gyvenseną ir natūralų bei šviežią vietoje pagamintą maistą), o ne į gamybos apimtis. Pasak minėtos organizacijos, ekologinis ūkininkavimas – alternatyvi veikla globalizacijos proceso sukeltoms problemoms spręsti, todėl ekologinis ūkininkavimas pirmiausia turėtų būti orientuotas į vidaus rinką, o ne į eksportą. Kratochvil ir Leitner (2005) pažymėjo, kad ekologinio ūkininkavimo asociacijos daugiau rūpinasi ir koncentruojasi į ekonominę šios veiklos pusę nei į kuriamą vertę bei gamybos būdo unikalumo skatinimą, o turėtų būti pagrindinės suinteresuotos institucijos, ekologinės gamybos būdą įtvirtinant visuomenėje.
Žemės ūkio ministerija kartu su Sveikatos apsaugos ministerija 1997 m. įsteigė VŠĮ „Ekoagros” ir pavedė jai vykdyti ekologinės gamybos kontrolės ir sertifikavimo darbus pagal Ekologinio žemės ūkio taisyklių reikalavimus. Taisyklėse išskiriami šie skyriai: ekologiškų produktą sertifikavimas, aplinkos sąlygų vertinimas, augalininkystė, gyvulininkystė, specialioji produkcija: ekologiškų produktų perdirbimas; realizacija, ženklinimas. Privalomi tokie priedai: trąšos ir augalų apsaugos priemonės, veterinariniai vaistai ir preparatai, leidžiami naudoti ekologiniame ūkyje, pagalbinės medžiagos, kurias galima naudoti perdirbant ekologiškus produktus ir kiti. Standartai kas dveji metai (jei reikia ir dažniau) peržiūrimi, papildomi, taisomi. Ekologinį žemės ūkį sertifikuoja biudžetinės ar privačios organizacijos, įgaliotos atlikti šį darbą. „Ekoagros“ tikrina ir sertifikuoja ūkius, perdirbimo ir realizavimo įmones, viešojo maitinimo įmones, gaminančias ekologiškus produktus, taip pat atestuoja produkciją, kuri naudojama šių produktų gamyboje, pvz., augalų apsaugos priemonės, kurias leidžiama naudoti ekologiniame ūkyje, ir kt. 1997 m. gegužės – rugpjūčio mėnesiais buvo atlikti pirmieji sertifikavimo darbai. 1998 m. VšĮ „Ekoagros“ tapo Tarptautinės ekologinio žemės ūkio organizacijų asociacijos (IFOAM) nare, o 2000 m. jai buvo suteikta IFOAM akreditacijos tarnybos (IOAS) akreditacija.

7 dalis.

9 dalis.

Septinta dalis įkelta: 2015-04-15

Taip pat skaitykite:

Ekologinių ūkių plėtra Lietuvoje 1993-2010 7

Ekologinių ūkių plėtra Lietuvoje 1993-2010 7

Septinta magistro darbo dalis tęsia penktoje ir šeštoje pradėtą kėlimą, todėl sekdami nuorodas lengvai susipažinsite su visu darbu.

Konkrečių ūkinių ir ūkio valdymo sprendimų svarbą ekologinio ūkininkavimo sistemoje atskleidžia ir platesnės šios sistemos charakteristikos, pasižyminčios gamtines dirvožemio sąlygas atitinkančiomis sėjomainomis, savo ūkyje sukauptomis organinėmis trąšomis, kenkėjų, ligų ir piktžolių necheminės kontrolės metodais. Ūkininkaujant ekologiškai, nenaudojamos sintetinės cheminės medžiagos (trąšos, pesticidai, medikamentai, augimą skatinančios medžiagos ir kt.), jos pakeičiamos natūraliomis organinėmis ir mineralinėmis medžiagomis. Dirvožemio derlingumo didinimas yra augalinės produkcijos ekologiniame ūkyje pagrindas, kenkėjų ir ligų protrūkiai mažinami, palaikant rūšių įvairovę ir ekologinį balansą aplinkoje. Plėtojant ekologinę gyvulininkystę, ypač svarbu atsižvelgti į gyvulių fiziologiją, elgseną, paveldimas savybes, aprūpinti gyvulius geros kokybės ekologišku pašaru, teikti tinkamą veterinarinę priežiūrą. Ekologiniame ūkyje ypač svarbus išauginamų pašarų ir laikomų gyvulių skaičiaus optimalus santykis, nes šioje ūkininkavimo sistemoje turi būti siekiama uždaro energijos ir maisto medžiagų apytakos ciklo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad norint ūkyje tradicinį žemės ūkio produktų gamybos būdą pakeisti visiškai į ekologinį, yra būtinas 2–3 metų pereinamasis laikotarpis.
Lyginant tradicinį ir ekologinį ūkininkavimą, reikia pažymėti, kad:
1) ekologinės gamybos procesas yra sertifikuojamas, kurio metu ūkyje atliekama įvairiapusė gamybos kontrolė;
2) dėl skirtingos pagamintų produktų kokybės skiriasi ir jų pardavimo kanalai; skirtingi ūkininkaujančiųjų paramos lygiai, ekologiškai ūkininkaujantieji gauna žymiai didesnę paramą, tačiau jiems taikomi ir minimaliai parduodamos produkcijos kiekio iš ploto vieneto kontrolės elementai;
3) skirtingi ūkininkavimo metodai suponuoja kitokių žinių poreikį, inicijuoja naują mokymo ir konsultavimo procesą. (Skulskis, 2009)

6 dalis.

8 dalis.

Septintoji darbo dalis paskelbta: 2015-04-15

Taip pat skaitykite:

Ekologinių ūkių plėtra Lietuvoje 1993-2010 6

Ekologinių ūkių plėtra Lietuvoje 1993-2010 6

Šeštoje darbo dalyje, tęsiame pradėtus darbus apie ekologiškų plėtrą Lietuvoje bei minčių pažinčiai dėstymą.

Maskoliūnaitė (2004) ekologinį ūkininkavimą apibūdina kaip tausojančiosios ūkininkavimo sistemos dalį ir gyvybingą alternatyvą tradiciniam ūkininkavimui. Čiulevičius, Kirstukas, Kripaitis (2007) ekologinės gamybos ūkį apibūdina, kaip ūkį, kuriame žemės ūkio produktų gamyba atitinka visus nustatytus aplinkosaugos reikalavimus. Tai ūkis, kuriame nenaudojamos sintetinės mineralinės trąšos ir pesticidai: augalų poreikis maisto medžiagoms tenkinamas iš gamtinių organinių šaltinių, o kovai prieš ligas ir kenkėjus naudojamos natūralios organinės medžiagos ir metodai. Ekologinis ūkininkavimas – labai patraukli žmonijai koncepcija, nes tai užtikrina maisto saugą ir garantuoja geresnę gyvenimo kokybę. Tačiau, kaip rodo patirtis, tik maža dalis ūkininkų ryžtasi ekologiškai ūkininkauti. Ekologinis ūkininkavimas reikalauja labai aukšto intelektualaus lygio, todėl kartu yra ir mažai kam prieinamas, nes augalų apsaugai, tręšimui naudojamos gerokai sudėtingesnės (lyginant su cheminėmis) mokslo bei gamybos priemonės.
Jasinskas ir Simanavičienė (2009) konstatuoja, kad ekologinis ūkininkavimas teikia ir aplinkosauginę, ir socialinę, ir ekonominę naudą. Čiegis (2009) pažymi, kad ekologinis ūkininkavimas galėtų būti traktuojamas kaip darnaus žemės ūkio vystymosi strategija. Ivanikova ir Ruževičius (2008) teigia, kad: ekologinis ūkininkavimas – tai ūkininkavimo sistema, grindžiama natūraliais biologiniais procesais ir medžiagomis ir laiduojanti aukštos kokybės bei natūralesnių žemės ūkio produktų gamybą ir realizavimą. Taigi šie apibrėžimai apima vadybinius sprendimus, nes orientuoja į žemės ūkio produktų gamybos aplinkosaugos, socialinių ir ekonominių sąlygų suderinamumo siekimą. Tai dar vienas argumentas, įrodantis, kad ekologinio žemės ūkio pažinimas ekonominės veiklos, t.y. ūkininkavimo, požiūriu yra svarbus ir vadybos kontekste. (Skulskis, 2009)

5 dalis.

7 dalis.

Šešta magistrinio darbo dalis įkelta vėliau, nei prieš tai 5: 2015-04-15

Taip pat skaitykite:

Ekologinių ūkių plėtra Lietuvoje 1993-2010 5

Ekologinių ūkių plėtra Lietuvoje 1993-2010 5

Penktoje dalyje tęsime pradėtus darbo kėlimus ir būsimųjų magistrantų supažindinimą su informacija apie ekologiškus ūkius.

Lietuvoje pirmieji ekologinio žemės ūkio ir ekologinio ūkininkavimo sampratą formavo Bakutis, Rutkovienė, (2000); Žekonienė, Rutkovienė, (2001); Rutkovienė, Zemeckis, (2001) ir kt., akcentuodami ūkininkavimo sistemos pagrindimą natūraliais biologiniais procesais ir medžiagomis, siekiant gaminti aukštos kokybės žemės ūkio produktus. Platesnę įžvalgą pateikė Čiegis ir Ramanauskienė (2004) bei Čiegis ir Pareigis (2004), ekologinės žemės ūkio produktų gamybos būdą traktuodami kaip papildomą ekonominės veiklos alternatyvą kaimo vietovėse. Tuo tarpu Bakutis ir Černiauskienė (2007) akcentavo, kad ekologinis ūkininkavimas – gyvybinga tradicinio ūkininkavimo alternatyva, o Bučienė ir Šlažas (2008) ekologinį ūkininkavimą apibrėžia kaip rimtą alternatyvią ekonominę veiklą šalies kaimo vietovėse. Skurdenienė, Ribikauskas, Bakutis (2007) apibūdina ekologinį žemės ūkį kaip žemės ūkio sistemą, pagrįstą ekologinių, socialinių ir ekonominių principų, užtikrinančių stabilią aukštos kokybės produktų gamybą, visuma, palaikanti gamtos pusiausvyrą, taupiai naudojanti gamtos išteklius. Tai aplinkai ypač draugiško ūkininkavimo forma, paremta giliomis specialiomis žiniomis ir sveikos gyvensenos šeimoje principais.

1 lentelė. Kai kurių mokslininkų sąvokos „Ekologinis ūkininkavimas“ traktavimas
1999–2009 m.

Dominuojantis ekologinis požiūris Dominuojantis vadybinis požiūris
Ekologinis ūkininkavimas – tai stabili ir harmoninga sistema, integruojanti gyvulininkystę ir augalininkystę (Alrøe, Kristensen, 2000).
Ekologinis žemės ūkis – tai ūkininkavimo sistema, grindžiama natūraliais biologiniais procesais ir medžiagomis, užtikrinant tvarų ūkininkavimą ir aukštos kokybės žemės ūkio produktų gamybą (Rutkovienė, Zemeckis, 2001).
Ekologinis ūkininkavimas – tai draugiškesnė aplinkai ūkininkavimo praktika (Pugliese, 2001).
Ekologinis ūkininkavimas – veikla, maksimaliai mažinanti aplinkos taršą, vykdant ekonominę veiklą (Hansen et al., 2001).
Ekologinis ūkininkavimas – sistema, pagrįsta sėjomainomis, ūkyje sukauptomis organinėmis trąšomis (augalų liekanomis, gyvulių mėšlu, ankštiniais augalais, žaliąja trąša), kenkėjų, ligų ir piktžolių naikinimu necheminės kontrolės metodais. Šioje ūkininkavimo sistemoje siekiama uždaro energijos ir maisto medžiagų apytakos ciklo (Žekonienė, Rutkovienė, 2001).
Ekologinis ūkininkavimas – tai išplėtota mišrios gamybos ūkinė veikla, kurios atskiros šakos yra vystomos vidinio ekologinio balanso pagrindu (Frederiksen, Langer, 2005).
Ekologinis ūkininkavimas – tai ūkininkavimo sistemos, kuriose pesticidų, herbicidų ir cheminių trąšų naudojimas yra draudžiamas (Bengtsson et al., 2005).
Ekologinis ūkininkavimas – tai ūkininkavimas, nenaudojant cheminių preparatų, pesticidų, fungicidų, herbicidų ir antibiotikų, netaikant GMO technologijų (Lobley et al., 2005).
Ekologinis ūkininkavimas – vienas alternatyvių agrarinio ūkininkavimo būdų, kuris mažina gyvenamosios aplinkos, vandens išteklių taršą ir leidžia palaikyti natūralesnę ekosistemą (Bučienė, Šlažas, 2008). Ekologinis ūkininkavimas – tai žemės ūkis, siekiantis socialinės, aplinkosauginės ir ekonominės darnos bei gyvūnų gerovės, mažinant išorinių išteklių naudojimą, didinant vietinių atsikuriančių išteklių naudojimą ir agro-eko sistemų valdymą bei naudojant rinką kompensuoti internalizuojamus išorės kaštus (Lampkin, 1999).
Ekologinės gamybos ūkis – ūkininkavimo sistema, pagrįsta ekologinių, socialinių ir ekonominių principų visuma, užtikrinanti stabilią aukštos kokybės produktų gamybą ir palaikanti gamtos pusiausvyrą (Bakutis, Rutkovienė, 2000).
Ekologinis ūkininkavimas – ekologinės žemės ūkio produktų gamybos būdas kaip papildoma ekonominės veiklos alternatyva kaimo vietovėse (Čiegis, Ramanauskienė, 2004; Čiegis, Pareigis, 2004).
Ekologinis ūkininkavimas – perspektyvus žemės ūkio gamybos metodas, darantis teigiamą poveikį žmonių ekologinei ir socialinei aplinkai (Vogl et al., 2005).
Ekologinis ūkininkavimas – gyvybinga tradicinio ūkininkavimo alternatyva (Bakutis, Černiauskienė, 2007).
Ekologinis ūkininkavimas – tai ūkininkavimo sistema, grindžiama natūraliais biologiniais procesais ir medžiagomis ir laiduojanti aukštos kokybės bei natūralesnių žemės ūkio produktų gamybą ir realizavimą (Ivanikova, Ruževičius, 2008).
Ekologinis ūkininkavimas – veikla, teikianti aplinkosauginę, socialinę ir ekonominę naudą, kas atitinka darnaus vystymosi sudedamąsias dalis ir socialiai atsakingo verslo išorinį lygmenį (Jasinskas, Simanavičienė, 2009).
Ekologinis ūkininkavimas – galėtų būti traktuojamas kaip darnaus žemės ūkio vystymosi strategija (Čiegis, 2009).
Šaltinis: Skulskis, 2009

4 dalis.

6 dalis.

Ketvirta magistrinio darbo dalis patalpinta: 2015-04-23

Taip pat skaitykite: